Vasario 2 d. - šeštadienį – Kristaus Paaukojimo šventė – grabnyčios. Bus šventinamos žvakės. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje melsimės 10 ir 17 val.
Grabnyčios pavadinimas yra lenkiškos kilmės (nuo žodžio gromnice) ir reiškia šios šventės metu bažnyčioje pašventintas žvakes. Šios žvakės dar vadinamos graudulinėmis.
Liturgijos knygose šventė oficialiai vadinama Viešpaties paaukojimu. Tai vertinys iš lotyniško mišiolo pavadinimo Praesentatio Domini. Ispanų kalboje tradicinis La Candelaria pavadinimas atitiktų mūsiškąsias Grabnyčias. Mat Candelaria yra kilęs iš lotyniško žodžio candela, reiškiančio žvakę.
540 metais Efezo mieste Viešpaties paaukojimo diena buvo vadinama Hypapante – graikiškai tai reiškia „susitikimas“ (Simeono su Kūdikėliu Jėzumi). Rytuose, o iš pradžių ir Vakaruose ši liturginė šventė buvo laikoma Viešpaties švente. Tačiau po kurio laiko Vakarų bažnyčiose ji pradėta vadinti Festum Purificationis Beatae Mariae Virginis (Marijos apsivalymo šventė) ir tapo ne Viešpaties, o Švč. Mergelės Marijos iškilmėmis. Tik po II Vatikano Susirinkimo liturginių reformų šventė vėl paskirta Viešpaties garbei ir dabar vadinama Viešpaties paaukojimo švente.
Ši liturginė šventė Jeruzalėje buvo švenčiama jau paskutiniame IV amžiaus dešimtmetyje, kai keturiasdešimtą dieną po Epifanijos (Trys karaliai) kartu su švenčiamomis Kalėdomis rengiama tokia pat iškilminga, kaip ir per Velykas, procesija į Anastazės (Prisikėlimo) bažnyčią, kurioje žmonės džiaugsmingai dalyvaudavo. Žygiuodavo visi kunigai, o po jų – vyskupas. Tą dieną per visus pamokslus komentuodavo Evangelijos pasakojimą, kaip keturiasdešimtą dieną po gimimo Marija ir Juozapas šventykloje paaukojo Kūdikėlį Jėzų ir kaip jį atpažino Simeonas, kuris palaimino tėvus, kurie nedvejodami vykdė savo pareigą ir įsipareigojimus.
Simeonas, paėmęs Kūdikėlį Jėzų ant rankų, palaimino nustebusius tėvus, o Marijai dar pareiškė: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35).
Viduramžiais kai kuriose Europos šalyse Grabnyčios buvo vadinamos Šv. Simeono švente.
Senovės Romoje ir kitose lotynų apeigų bažnyčiose Grabnyčių procesija būdavo atgailavimo veiksmas: vyskupas ar kunigai vilkėdavo violetinėmis kapomis, o Romoje popiežius prie eisenos prisijungdavo ne važiuotas, o pėsčias ir dar basas, tačiau šį tradicija neįsitvirtino.
Lietuvoje vasario 2 d. – Grabnyčios, arba Perkūno diena, buvo siejama būtent su žvake, dar vadinama Grabnyčia. P. Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino „sukos diena“, nes buvo paprotys Grabnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės lentelės. Šį žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Grabnyčios (graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų.
pgl. Bernardinai.lt
2013-02-02