Vieną karštą liepos mėnesio savaitę Šančių bažnyčios jaunimo choras "Angelo sparnai" su vadove Snieguole Urboniene stovyklavo Kaulakių sodyboje.

- To, ką patyrėme stovyklos metu, neįmanoma apsakyti žodžiais, - teigia viena iš stovyklos organozatorių Gabrielė Šlipaitytė, choro vadovės "dešinioji ranka". 
Pasidaliname jos įspūdžiais apie šią stovyklą:
"Ačiū Dievui ir visiems geros valioms žmonėms, kurių dėka galėjome išvažiuoti į stovyklą Kaulakiuose.

Rytas stovykloje prasidėdavo nuo maldos bei dienos prašymų Dievui. Visi kartu išsakydavome savo prašymus bei kartu pasimelsdavome. Kiekvieno vaiko prašymai buvo labai nuoširdūs ir prasmingi: „Ačiū, Dieve, už tėvelius, kurie mus taip myli, suteik jiems sveikatos ir savo palaimos“.

Vėliau pavalgę pusryčius ir pasistiprinę pasiskirstydavome į dvi grupeles: mažųjų ir vyresniųjų. Mažieji kiekvieną dieną gaudavo temą, pagal kurią piešdavo, o vakare prie laužo pristatinėdavo savo darbus vyresniesiems. Vaikučių nuomone, sudėtingiausia jiems buvo nupiešti piešinį Dievui, tačiau kiekvienas iš jų savo piešinyje įdėjo viską ką turi gražiausio savo širdyje.
 Tuo metu vyresnieji turėdavo tylos laiką, kurio metu skaitydavo įvairias ištraukas iš Bruno Ferrero pasakojimų, savo mintis rašė į sąsiuvinius. Pabuvę tyloje, susirinkdavo į grupeles pasidalinti, kas labiausiai palietė jų širdis. Patys vaikai teigė, jog pradžioje tylos laikas buvo keistas ir neįprastas, tačiau vėliau džiaugėsi turėję galimybę skirti savo dienos dalį Dievui bei pokalbiui su Juo.

Šv. Mišios stovykloje buvo aukojamos miške, Šiluvos klebono kun. Erasto Murausko. Jam patarnavo vienas mūsų choro narių. Savo žodžiais, pokalbiais bei palyginimais kun. Erastas sugebėjo pasibelsti į kiekvieną stovyklautoją, jis kalbėjo tarsi iš širdies į širdį. Visi kartu giedojome Šv. Mišių metu. Su mumis kartu meldėsi ir stovyklavietės šeimininkai.
Vakarą užbaigdavome žvakių šviesoje, kuri apšviesdavo Jėzaus ikoną. Visi kartu padėkodavome Dievui už dieną, už skanų ir gausų maistą, už visus iššūkius ir išbandymus, už tai, kad esame stovykloje ir esame laimingi. Susikibę rankomis sukalbėdavome maldą, palaimindavome kaimynus esančius kairėje ir dešinėje bei eidavome miegoti.
Stovykloje visi buvome kaip viena didelė šeima. Mūsų vadovai nuostabūs žmonės, kurie mus globojo ir saugojo, tarsi būtume tikri jų vaikai. Visi tapome artimesni, taigi į chorą puikiai ir nesunkiai įsiliejo ir nauji vaikai.
Šauniausia, kad dar dabar grįžę iš stovyklos mes esame vieningi, sekmadieniais susirenkame prieš Šv. Mišias repetuoti, giedame Šv. Mišiose, padedame valyti bažnyčią.
Tačiau viso, ką patyrėme ir gavome iš stovyklos, neįmanoma apsakyti žodžiais – tai reikia pajusti..." :)