Gražiausi dalykai įvyksta nelauktai ir netikėtai. Be abejonės, stovyklos laukėme visi: vaikai, savanoriai, darbuotojai, tačiau nė vienas negalėjome įsivaizduoti, kad ši stovykla virs nepakartojama ir nuostabia patirtimi. Dienos ir naktys, kurias praleidome kartu, prabėgo netikėtai greitai, nes nebuvo nė minutės kada galėjome save pagauti nuobuodžiaujant ar nieko neveikiant: mes išmokome šokti ne vieną šokį, po ilgų išbandymų ir „kliūčių“ radome lobį, išbandėme save orientaciniuose žaidimuose, valgėme skaniausią maistą ir patys kepemės dešreles ant laužo, ėjome į žygį, kuriuo metu galėjome grožėtis miško gėrybėmis ir išbandyti save nežinomoje aplinkoje. Gavome nuostabią patirtį, kuri papildė mūsų asmenybes ir padėjo pamatyti gyvenimą kitaip: išvydome danguje tiek žvaigždžių, kiek dar niekada nebuvome matę – dabar galime drąsiai pasakyti kaip atrodo Paukščių takas; atradome, kad miške auga daug įvairių grybų, juos nebūtina skinti, galime pasigrožėti jais iš tolo ir nužingsniuoti toliau; išmokome gyventi kartu, dalintis atsakomybėmis prižiūrint gyvenamąjį plotą ir prabudus ryte netriukšmauti, leidžiant kitiems pasimėgauti rytiniu sapnu; pajutome, ką reiškia gyventi ritmu, kurį diktuoja gamta – su paskutiniais saulės spinduliais skubėdavome miegoti ir prabusdavome nuo jų švelnios šilumos kutenančios mūsų veidus; atradome, kad gaidys skelbia naujos dienos pradžia 7 val. ryto (bent jau tada tikrai pabusdavome). Neįmanoma išvardinti visko, kas įvyko stovykloje, bet kiekvienas atrado, pajuto ir parsivežė kažką svarbaus. Visi supratome, kad esame skirtingi, bet tuo pačiu esame viena – visus mus jungia Šančių vaikų dienos centras ir graži stovyklos patirtis.