Straipsniai
Atgimimo kartos “namų darbai”
Vaikštinėdami Vilniaus praeityje, dairėmės į pūpsojusias pamėkles, sudarkytus gatvių pavadinimus, sovietine propaganda “padabintus” pastatus bei viešąsias erdves, melagingą ideologiją skleidusius muziejus – visą šią kakofoniją teko išmėžti Atgimimo kartai, pirmuosius darbus nuveikusiai dar sovietmečio pabaigoje. Sovietmetį ne iš nuogirdų – priešingai, nei dažnas dabartinis sovietmečio “žinovas” – pažįstantys gerai pamena, kad propagandistai rasdavo įvairiausių būdų nuodyti žmonių savimonę melaginga sovietine ideologija. Maniesiems amžininkams, o ir vyresniajai kartai, teko atlaikyti šį smegenų plovimą, ir papūtus gaivališkai galingiems Atgimimo vėjams, palaipsniui švarinti Lietuvos miestus nuo sovietinio užkrato. Besistengiant, kartais ir lazda perlenkta, nes nesugebėta atskirti nykius režimo reliktus nuo lietuvaičių sukurtų unikumų, neturinčių jokio propagandinio atspalvio. Šįsyk bandysim pažvelgti į pačią brežnevinio
‘Kukurūzninkas’, prisivadovavęs iki nušalinimo (I)
Dairydamiesi į sovietų imperijos kurpėjų biografijas, tik probėkšmiais pasidairėme į neordinarinį sovietijos veikėją, pagarsėjusį ekscesais ir kliurkomis. Gausybe anekdotų apipintą L.Brežnevą, pagrįstai kaltinamą “brežneviniu sąstingiu” įsigalėjusiomis sovietinės sistemos ydomis nustelbia itin prieštaringa ir nenuspėjama jo pirmtako – Nikitos Chruščiovo – veikla 1953-1964 metais. Buvęs uolus diktatoriaus Josifo Stalino sėbras ir pakalikas, Chruščiovas išvertė kailį, praėjus vos trejiems metams po diktatoriaus mirties, XX kompartijos suvažiavime rėžęs ugningą kalbą apie Stalino asmens kulto žalą sovietinei imperijai. Dar po gero dešimtmečio pats Chruščiovas bus nustumtas iš valdžios olimpo, ir šįkart suokalbį prieš savąjį patroną suorganizuos Chruščiovo protežė Leonidas Brežnevas. Prie pastarojo personažo ir jo šeimos reikaliukų mes dar sugrįšime kitoje kelionėje praeitin, o
Virtuali paroda “Kagėbistai jį vadino Apaštalu”
Antra 1987-ųjų pusė buvo įtempta sovietinių-partinių įstaigų ir valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojams. Rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo įvyko „nacionalistų-ekstremistų“ suorganizuotas mitingas, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, iškelti okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimai. Dar didesnį nerimą kėlė artėjantis Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo 70-metis. 1987 m. lapkričio 18 d. Rygoje įvyko Latvijos valstybės paskelbimo dienos minėjimas, kuriame kalbą pasakė vienas mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo organizatorių, Lietuvos laisvės lygos narys, aktyvus antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Petras Cidzikas. Jo kalbą mitinge išgirdo ne tik į gatves išdrįsę išeiti Latvijos žmonės, bet ir mitingą stebėję saugumiečiai. Grįžęs į Vilnių, P. Cidzikas
Automuziejaus perliukai (I)
Pradėkim nuo šiokio-tokio pafilosofavimo. Ko reikia, kad kartu su manimi keliautumėte į dar vieną išskirtinę Lietuvos atrakciją AIDUOSE? Žingeidumo, gerų sumanymų, šiek tiek pinigų ir nemažai darbo. O ko gi reikia, kad išvystumėte fantastišką senųjų automobilių ir kitų transporto priemonių pasaulį? Be išvardintų pastangų, dar reikia ir daug pinigėlių. Tačiau marios darbo irgi būtinos: muziejaus sumanytojas ir vadovas Povilas įrenginėti muziejaus patalpas pradėjo prieš šešerius metus, o pačiam Automuziejui po poros savaičių “stuktels” pirmieji metukai (jis vos mėnesiu vyresnis už AIDUS). Pamenate mūsiškį apsilankymą Rygos automobilizmo muziejuje? Knieti sužinoti mūsiškio Automuziejaus koncepciją ir eksponatų gausą: aplenksime “braliukus”, o jei taip – kuo? Tiesa, neturim pamiršti, kad muziejus Rygoje veikia daugiau
Gintaro Kraujelio tapybos paroda “Abstrakti akimirka” Druskininkuose
Gintaras Kraujelis. Tapybos paroda „Abstrakti akimirka“ Parodoje eksponuojami 2023 –2024 m. sukurti darbai. Rašiusieji apie dailininko kūrybą pastebi, kad jo tapybos darbuose svarbiausia – „erdvė, kuri tampa įspūdinga tik dėl šviesos spalvos ir įvairių objektų atsiradimo joje. Atrodo, į pasaulį žvelgi pro vitražą, kuriame – lyg geležies oksido suformuotas ornamentas“. Šiai architektės Audronės Ercmonaitės minčiai pritaria menotyrininkė Nijolė Nevčesauskienė , sakydama, kad: „Toks žvilgsnis tarsi pro rūką ar stiklą būdingas tiek šio [ G. Kraujelio] menininko fotografijai, tiek tapybai.“ Dailininkas K. K. Šiaulytis pratęsia jų mintį: „Vis tik, ne spalva, bet šviesos tyrimas, yra svarbiausias užmojis pastarųjų metų Gintaro tapyboje. Dailininkas apjungė, „iškėlė aikštėn“, savo ilgametę kūrybinę patirtį vitražo ir
Balsio apylinkių įdomybės
Netruks atšilti orai, ir vėl sugaus populiariausio Vilniuje (o gal ir Lietuvoje?) paplūdimio prie Balsio ežero lankytojai. Karštomis vasaros dienomis jų čia prisirenka tiek, kiek kadaise būta vilniečių pamėgtuose Valakampiuose, šiandieną praradusiuose buvusią šlovę. Prie Balsio stebina ne tik poilsiautojų gausa, bet ir pramogaujančios minios margumas: šašlykines aptūpę tamsesnio gymio atvykėliai, vandenyje drąsiai turškiasi juodaodžiai, ant suoliukų susėdęs jaunimas kalbasi ispanų kalba, vaikų baseinėlyje siaučia gausi romų šeima, sugalvojusi originalią pramogą – pasimėtyti didokais akmenimis… Balsį pamėgau prieš porą dešimčių metų, kai gyvenome netoliese – Jeruzalėje, ir bemaž kas vakarą atvažiuodavom vakarais pasimaudyti: ruduo buvo toks šiltas, kad drąsiai pleškenomės iki pat rugsėjo vidurio. Tiesa, paplūdimys buvo gerokai sentelėjęs, gelbėtojų
Vavelio lobyno grožybės
Vavelio rūmų komplekse gali klaidžioti visą dieną, ir laikas neprailgs: sumanūs Lenkijos muziejininkai parengę ne vieną ir ne dešimt ekspozicijų atvykėliams, kurių tarpe bene daugiausia pačių lenkų – šalis didelė, keliasdešimt milijonų gyventojų. Bevaikščiodami eksponatais turtingose Vavelio erdvėse, užklydom į lobyną (mokėti už jo lankymą reikia papildomai/atskirai). Nepasigailėjom, nes ekspozicija byloja apie kadaise čia buvusią istorinę instituciją – Karūnos iždą, ryškų Lenkijos karalystės, o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikos suvereniteto ženklą. Nuo XIV amžiaus ižde saugomi karališkosios valdžios ženklai (karūnos, skeptrai, rutuliai su kryžiais, kardas, vadinamas Ščerbiecu), taip pat įvairios vertybės ir įdomybės, kurios yra oficiali valstybės nuosavybė. Anuomet metu pilyje buvo privatus monarcho iždas, kurį sudarė asmeniniai ženklai, vertybės
Skaisčiai Jūrmaloje žibėjęs “Jūros perlas”
Tikriausiai ant vienos rankos pirštų galėtumėte suskaičiuoti tuos, kurie nieko negirdėjo apie kadaise garsų restoraną Jūras Perle, iškilusį virš paplūdimio kaip balto laivo priešakys. Jūras Perle netruko tapti Jūrmalos vizitine kortele ir populiaria poilsio vieta. 1965 metais restoranas „Jūras Perle“ buvo pastatytas moderniu to meto stiliumi: pirmame aukšte veikė naktinis baras, antrame – restoranas, trečiame – lauko kavinė. Restorano lubos, blizgančios grindys, baldai ir interjero aksesuarai buvo gaminami pagal užsakymą. Įdomu tai, kad šio restorano architektas Josifas Goldenbergsas yra ir Rygos prekybos centro „Vaikų pasaulis“ architektas. Tačiau visoje SSRS „Jūras Perle“ išpopuliarėjo ir net legendomis tapo tik po ketverių metų, kai ten buvo įkurta pirmoji Sovietų Sąjungoje profesionali varjetė programa.
Putinofilijos pirmtakas – paranojiško diktatoriaus Stalino kultas
Pamenate mūsų kelionę į sovietijos praeitį, dairantis į jos kurpėjų likimus, nemaža dalimi priklausiusius nuo pačių užsiaugintos NKVD hidros? Berods, atsigrįžus į sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, istoriją, aiškiau supranti šiandieną Maskolijoje įsigalinčios putinofilijos pradmenis – jie aiškiai glūdi kito kraugerio “nuopelnuose”. Ne veltui jau trečiąją – putininę – Rusijos imperiją kurpiantis neūžauga pasimėgaudamas stebi šiandienes Stalino kulto gaivinimo apraiškas, puoselėjamas nukvakusios Rusijos komunistų partijos. Istorija linkusi kartotis, o ar pasikartos asmens kultas, uoliai ugdomas gausių diktatoriaus pakalikų ir grobikiško karo kurstytojų? Bandydami susivokti imperijos laukiančią perspektyvą – mums maloniausia būtų, žinoma, žlugimas – pasidairykim į vieno žiauriausių praeities tironų – paranojiškojo diktatoriaus J.Stalino – laikmetį. Šįkart ne istorinius
Prisiminimais ir prasimanymais apipintas Vilniaus universamas
Įdomu pasiskaityti garbių analitikų, ekspertų, žinovų, tyrinėtojų svaičiojimus apie tą ar kitą iš praeities šiandienon atkeliavusį objektą, kurį jie pažįsta tik iš nuogirdų. Taip ir apie pusamžį Vilniaus universamą, anuomet vadintą “univermagu”, vis pasirodo įvairių prasimanymų bei fantazijų. Vienąsyk ir nevisam laikui – tikrieji “žinovai” tikrai neperstos skleisti diletantiškas erezijas – bandysim tarti tiesos žodį apie žinomiausią sovietmečiu Vilniaus parduotuvę. Sužinosim, kas projektavo, kokie statybiniai sprendimai, kuo joje prekiauta, kodėl buvo fantastiškai populiari, kokios paslaugos teiktos šalimais, kodėl šalia išdygo du skirtingo lygio viešbučiai, ko trūko dar didesniam VCUP’o žinomumui ir t.t. Taigi, pradėsim nuo oficialaus “univermago” pavadinimo – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, sutrumpintai VCUP, tad didelė raidė “U” –
Kur ilsėjosi ir pramogavo mūsų kaimynai anuomet
Restoranų bei kavinių populiarumą sovietmečiu galime paaiškinti ne tik stilingais interjerais ir gardžiais patiekalais, bet ir elementariu užeigų trūkumu: antai, 9-o dešimtmečio viduryje Vilniuje būta 32-ų restoranų ir 53-ių kavinių, tad bendras jų skaičius nei šimto nesiekė. Tiesa, valgyklų būta net 424-ių, nors dauguma jų buvo žinybinės ir maitino įmonių ar įstaigų darbuotojus. Tad ir nestebina, kad vakarais ar savaitgaliais prie dažno restorano ar kavinės anuomet vingiavo eilės. Vilniškių – ką ten vilniškių, jau būsime pusę Lietuvos senųjų užeigų aplankę – restoranų bei kavinių praeityje jau dairėmės, ir dėl jų interjerų sunaikinimo godojome, atėjo laikas žvilgterėti tolėliau, ir pasidomėti, kaip gi leisdavo laisvalaikį kitų sovietinėje imperijoje kalėjusių šalių gyventojai. Turėsim
Xaghra – nedidukas miestelis Gozo saloje, slepiantis unikalias įdomybes
Pamenate mūsiškį apsilankymą priešistorinėse Džgantijos šventyklose, o galbūt labiau įsiminė viešnagė pas Ta Kola malūnininką? Laikas mums pasidairyti vos kelis tūkstančius gyventojų turinčiame Gozo salos miestelyje Xaghra (maltiečiai taria Čarra), kuriame ir yra mūsų lankytos įdomybės. Ką gi, sėdame į autobusą, ir apyprasčiais Gozo keliais dardame į Xaghrą, aikčiodami nuo vairuotojo sugebėjimų sukti ratus siaurutėmis miestukų gatvėmis. Dažno prie sankryžos esančio pastato kampai “apdrožti” nesuvaldžiusių transporto priemonę, tačiau autobusų vairuotojų meistriškumas tiesiog fantastiškas. Iki atvažiuosime Xaghron, pasigrožėkime nuostabiomis Gozo panoramomis, ir pasidomėkim miestuko duomenimis. Xaghra (malt. Ix-Xagħra) – administracinis Maltos vienetas, esantis Gozo saloje. Tai viena iš seniausiai apgyvendintų Gozo dalių, kurioje yra Džgantijos megalitinės šventyklos, datuojamos 3600 m. pr.
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XVI). Veidmainystė
Pora įdomių ir linksmų atsitikimų, kuriuos papasakosiu pradžioje, yra tikri, nutikę man pačiam, tad išgirsite juos iš pirmų lūpų. Kuo čia dėtas sovietinis plakatas, paporinsiu vėliau, o kol kas keliamės į sovietinį sąstingį – 1984-us metus, kai kuklus jūsų gidas dar tebesimokė vidurinėje mokykloje. Mokiausi pakankamai neblogai, tik idėjiniu atžvilgiu buvau smarkiai atsilikęs – niekaip neprisirengiau tapti komjaunuoliu. Nežinote, kas tas komjaunimas? Sovietinė ideologinė organizacija, vienijusi “pažangų ir ideologiškai pasikausčiusį” jaunimą (berods, komjaunimo nariu galėjai būti iki 35-ių metų, tad jau nebe jaunuoliu būdamas). Dauguma mūsiškės klasės bendramokslių apdairiai suskubo tapti komjaunuoliais iškart, kai tik amžiaus cenzas tai leido – būdami 14-os. Liko tik du ne komjaunuoliai – aš ir
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Atskira tema būtų Lenkijos ir Lietuvos restauratorių bendradarbiavimas – mūsiškiai daugel ko pasimokė kaimyninėje šalyje, o ir Vilniaus senamiestyje lenkai sovietmečiu restauravo ne vieną objektą. Tačiau šįkart domėsimės nagingųjų Lenkijos restauratorių bei muziejininkų darbais ne mūsų šalyje, o pačioje Lenkijoje. Vavelyje jau aplankėme keletą įdomių objektų: pabuvojome svečiuose pas smaką, grožėjomės kovos žirgų padabinimu, buvome užsukę į Jono Pauliaus II vardu pavadintą bažnytinį muziejų. Tiesą sakant, Vavelyje lankytinų objektų tiek daug, kad ramiai gali visą dieną ten vaikštinėti, pasistiprindamas čia pat veikiančioje užeigoje. Lenkų muziejininkus ir restauratorius galima tik girti už nuoseklumą ir sumanų ekspozicijų įrengimą, dvelkiantį solidžiu europiniu lygmeniu. Na, o mes šmurkštelsim ten, kur karalius vaikščiojo pėsčias, o
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (IV)
1964.08.22, šeštadienisAtsibudę ryte nusivylėme, girdėdami kaip į palapinės stogą papsi lietaus lašai. Vanduo prasisunkė ir į palapinės vidų permerkdamas miegmaišius. Išlindę iš palapinių pamatėme sniegą per naktį padengusį kalnų šlaitus ir viską aplinkui. Lyjant jis tirpo, nyko akyse, , bet lietus nesiliovė. Elbrusas ir kitos viršūnės skendėjo rūke. Po pusryčių abudu Jonai išėjo žvalgybon link perėjos, o aš – prie ledyno “liežuvio” esančio už 2-3 km. Kylant upeliu stebėjau kaip greitai vandens srovė apzulina akmenis juos ridendama, – juo arčiau ledyno, tuo aštresnės buvo upelio akmenų briaunos. Priėjus ledyno pakraštį, aiškiai matėsi jį sudarančio ledo sluoksniuotumas. Iš po ledyno sruvo drumzlino vandens srautai, o nuo jo viršaus dundėdami ir šokinėdami
Futbolo aistros, džiuginę atgimstančią Lietuvą
Gal vienam-kitam ir sunku patikėti, tačiau absoliuti dauguma faktų, nutikimų ir istorijų, kuriuos pasakoju jums, yra tikroviški, tik retsykiais šiek tiek padailinti emociniu atspalviu. Tad ir šįsyk pasakosiu jums tikrus įvykius, nors nuo manosios jaunatviškos praeities ir prabėgo keliasdešimt metų. Mūsų kelionės atgalios tikslas – puiki Vilniaus futbolo komanda “Žalgiris”, sovietmečio pabaigoje garsėjusi Lietuvoje ne menkiau, nei jos kauniškė bendravardė. Tiesa, tiek Europoje, tiek pasaulyje kauniškis “Žalgiris” buvo žinomas daugsyk geriau, tačiau Vilniaus futbolininkai Lietuvoje garsėjo taip pat solidžiai, o ir žmonių buvo mylimi be galo. Ne už tvirtą stotą ar gražias akis, o už puikias pergales, ryžtą, atkaklumą, beatodairišką užsispyrimą kautis kaitroje ar šaltyje, ir už sumanią Benjamino Zelkevičiaus
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – knygos apie tarnybą šauktine pristatymas
Būdama 31 metų, palikusi įsibėgėjančią karjerą ir mėgstamas veiklas, knygos autorė Raminta Bekešiūtė išėjo atiduoti duoklės Tėvynei. Devynis mėnesius kaip savanorė atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Savo džiaugsmus ir nuoskaudas, patirtis ir baimes sudėjo į dienoraštį. Knygoje „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagražinimų“ viskas pateikta be pagražinimų ir filtrų. Apie pritrintas kojas ir bemieges naktis, apie savivertę ir jausmus, apimančius rankose laikant ginklą. Apie netvarkingai paklotas lovas ir valgyklos maistą. Apie šauktinius, kokie jie dabar ir kokie į tarnybą ateidavo anksčiau. Kaip pasikeitė jaunimas ir kiek kiekvienas širdyje esame patriotas. Apie visa tai ir ne tik – šioje knygoje „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagražinimų“. Susitikimas
Pasaulinės kultūros dienos minėjimas Žemaitijos sostinėje
Balandžio 15 dieną Telšių kultūros centras tradiciškai atvėrė savo duris ne tik kultūros mylėtojams, bet ir visiems, norintiems šią dieną pabūti bendrystėje. Ši diena, skirta Pasaulinei kultūros dienai, buvo paminėta neįprastu būdu – pasibuvimo, šilumos ir kavos aromato aplinkoje, su šūkiu „Kultūra kaip kava – šildo“. Susirinkusius sveikino Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė, kuri viso Telšių kultūros centro kolektyvo vardu nuoširdžiai linkėjo visiems puikaus laiko šventės metu. „Tai puiki proga pasidalinti šiluma ir energija su visais, kurie kasdien skiria savo gyvenimą kultūrai. Ačiū, kad esate kartu šiandien”, – su šypsena sakė A. Gintalienė. Taip pat sveikinimo žodžius ir kvietimą į vakaro renginį Telšių kultūros centre tarė Telšių rajono savivaldybės
“Egle”, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese, ir…” (III)
“Eglė” turtinga daug kuo – ne vien gardžiu maistu ir gydomųjų procedūrų gausa, bet ir ypač liberaliu poilsio režimu: jam skirtos aštuonios valandos nuo 23-os iki 7-os. Būtent tuo laiku korpusų durys būna užrakintos. Rodos, sanatorija turėtų dar griežčiau riboti aktyvumo valandas (pvz. gyvenamosiose rajonuose galioja 22-os – 8-os val. ramybės režimas), bet dėl nežinomų man ir jums priežasčių “Eglėje” galima ir ilgiau pavakaroti, ir ryte baladotis nuo pat septintos. Galbūt šis režimas išlikęs nuo anų laikų, kai sanatorijoje ilsėjosi žemdirbiai, įpratę keltis vos prašvitus, bet gi jie ir gultis anksčiau įpratę, nei vienuoliktą vakaro… Ypatingos racijos “Eglėje” galiojančioje poilsio valandų tvarkoje neieškojau, nes jos ten paprasčiausiai nėra, kaip ir
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (III)
1964.08.18, antradienisMiegojome ilgai, nes šiandieną ketinome žygiuoti tik iki Džampakolo perėjos, kad kitą dieną ją šturmuotume. Po vakar dienos visas kūnas atrodė tarsi sudaužytas. Bet iškeliavus viskas pasitaisė. Eidami regėjome įstabų vaizdą – saulės spindulių sujudinti ir nuauksinti slėnio debesys pakilę aukštyn tarsi „atpjovė“ spindinčias kalnų viršūnes, kurios, atrodė, plaukia danguje ant debesų plausto. Puolėme fotografuoti, bet mano aparate užsikirto fotojuosta, o kol aš ją sutvarkiau, debesys jau išsisklaidė.Po valandos ėjimo pasiekėme mineralinio vandens šaltinius. Čia radome ir grupę turistų, kurie kūreno laužą šildydami mineralinį vandenį specialiai tam pastatytoje vonioje, kurioje paskui maudėsi. Mes pasitenkinome ragaudami iš po akmenų besiveržiantį, putojantį, sieros vandeniliu kvepiantį mineralinį vandenį Narzaną. Visai šalia gurgėdamas
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Atgimimo kartos “namų darbai”
Vaikštinėdami Vilniaus praeityje, dairėmės į pūpsojusias pamėkles, sudarkytus gatvių pavadinimus, sovietine propaganda “padabintus” pastatus bei viešąsias erdves, melagingą ideologiją skleidusius
‘Kukurūzninkas’, prisivadovavęs iki nušalinimo (I)
Dairydamiesi į sovietų imperijos kurpėjų biografijas, tik probėkšmiais pasidairėme į neordinarinį sovietijos veikėją, pagarsėjusį ekscesais ir kliurkomis. Gausybe anekdotų apipintą
Virtuali paroda “Kagėbistai jį vadino Apaštalu”
Antra 1987-ųjų pusė buvo įtempta sovietinių-partinių įstaigų ir valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojams. Rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus
Automuziejaus perliukai (I)
Pradėkim nuo šiokio-tokio pafilosofavimo. Ko reikia, kad kartu su manimi keliautumėte į dar vieną išskirtinę Lietuvos atrakciją AIDUOSE? Žingeidumo, gerų
Gintaro Kraujelio tapybos paroda “Abstrakti akimirka” Druskininkuose
Gintaras Kraujelis. Tapybos paroda „Abstrakti akimirka“ Parodoje eksponuojami 2023 –2024 m. sukurti darbai. Rašiusieji apie dailininko kūrybą pastebi, kad jo
Balsio apylinkių įdomybės
Netruks atšilti orai, ir vėl sugaus populiariausio Vilniuje (o gal ir Lietuvoje?) paplūdimio prie Balsio ežero lankytojai. Karštomis vasaros dienomis
Vavelio lobyno grožybės
Vavelio rūmų komplekse gali klaidžioti visą dieną, ir laikas neprailgs: sumanūs Lenkijos muziejininkai parengę ne vieną ir ne dešimt ekspozicijų
Skaisčiai Jūrmaloje žibėjęs “Jūros perlas”
Tikriausiai ant vienos rankos pirštų galėtumėte suskaičiuoti tuos, kurie nieko negirdėjo apie kadaise garsų restoraną Jūras Perle, iškilusį virš paplūdimio
Putinofilijos pirmtakas – paranojiško diktatoriaus Stalino kultas
Pamenate mūsų kelionę į sovietijos praeitį, dairantis į jos kurpėjų likimus, nemaža dalimi priklausiusius nuo pačių užsiaugintos NKVD hidros? Berods,
Prisiminimais ir prasimanymais apipintas Vilniaus universamas
Įdomu pasiskaityti garbių analitikų, ekspertų, žinovų, tyrinėtojų svaičiojimus apie tą ar kitą iš praeities šiandienon atkeliavusį objektą, kurį jie pažįsta
Kur ilsėjosi ir pramogavo mūsų kaimynai anuomet
Restoranų bei kavinių populiarumą sovietmečiu galime paaiškinti ne tik stilingais interjerais ir gardžiais patiekalais, bet ir elementariu užeigų trūkumu: antai,
Xaghra – nedidukas miestelis Gozo saloje, slepiantis unikalias įdomybes
Pamenate mūsiškį apsilankymą priešistorinėse Džgantijos šventyklose, o galbūt labiau įsiminė viešnagė pas Ta Kola malūnininką? Laikas mums pasidairyti vos kelis
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XVI). Veidmainystė
Pora įdomių ir linksmų atsitikimų, kuriuos papasakosiu pradžioje, yra tikri, nutikę man pačiam, tad išgirsite juos iš pirmų lūpų. Kuo
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Atskira tema būtų Lenkijos ir Lietuvos restauratorių bendradarbiavimas – mūsiškiai daugel ko pasimokė kaimyninėje šalyje, o ir Vilniaus senamiestyje lenkai
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (IV)
1964.08.22, šeštadienisAtsibudę ryte nusivylėme, girdėdami kaip į palapinės stogą papsi lietaus lašai. Vanduo prasisunkė ir į palapinės vidų permerkdamas miegmaišius.
Futbolo aistros, džiuginę atgimstančią Lietuvą
Gal vienam-kitam ir sunku patikėti, tačiau absoliuti dauguma faktų, nutikimų ir istorijų, kuriuos pasakoju jums, yra tikroviški, tik retsykiais šiek
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – knygos apie tarnybą šauktine pristatymas
Būdama 31 metų, palikusi įsibėgėjančią karjerą ir mėgstamas veiklas, knygos autorė Raminta Bekešiūtė išėjo atiduoti duoklės Tėvynei. Devynis mėnesius kaip
Pasaulinės kultūros dienos minėjimas Žemaitijos sostinėje
Balandžio 15 dieną Telšių kultūros centras tradiciškai atvėrė savo duris ne tik kultūros mylėtojams, bet ir visiems, norintiems šią dieną
“Egle”, mano sese, mudviejų dalia – džiaugtis laime dviese, ir…” (III)
“Eglė” turtinga daug kuo – ne vien gardžiu maistu ir gydomųjų procedūrų gausa, bet ir ypač liberaliu poilsio režimu: jam
Petras Bluzma. 1964. Kaukazo kalnuose (III)
1964.08.18, antradienisMiegojome ilgai, nes šiandieną ketinome žygiuoti tik iki Džampakolo perėjos, kad kitą dieną ją šturmuotume. Po vakar dienos visas
You must be logged in to post a comment.