Nakvynė Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos vaikų dienos centre
Įspūdžiais dalinasi VDC darbuotoja Giedrė:
"Pajutus pirmuosius šiltesnius orus nusprendėme, jog laikas susiplanuoti kuo daugiau įvairesnių veiklų, kurių sąraše pirmuoju numeriu (vaikų noru) puikavosi idėja – „Nakvynė centre“. Kadangi tai nebe pirmoji mūsų nakvynė vaikų dienos centre - prieš keletą mėnesių turėjome „movie night“ arba lietuviškai „filmų naktį“, kurios metu žiūrėjome išsirinktus filmus, užkandžiavome bei plepėjome. Kaip ir anąkart, taip ir šį, nakvojome tik vyresnieji (mažesnieji planuoja nakvoti kai bus dar šiltesni bei pastovesni orai).
Prieš nakvynę turėjome planavimo susitikimą, kurio metu susidarėme bendrus susitarimus tokius, kaip: nesinaudoti mobiliais telefonais, netrukšmauti kai būnant lauke, nesidažyti ir t.t., trumpai apžvelgėme nakvynės programą. Viena dalis vaikus itin suintrigavo – „Laukas – iššūkis“...
Nakvynę pradėjome susitikdami PC „Akropolis“ esančiame kino teatre „Forum cinemas“, visi susirinkę aptarėme turimą biudžetą ir suplanavome kiek ir kokių užkandžių, t.y. spragėsių galime nusipirkti (svabrus ugdymo momentas – vaikus įtraukti į planavimą, surasti kompromisus pasveriant norus ir galimybes). Nusipirkome bilietus į 3D filmą „Oazė. Žaidimas prasideda“ ir nusiteikėme puikiam filmui, kuriame pagrindinis herojus paauglys, kurio gyvenimas sukasi virtualių žaidimų pasaulyje. Po filmo buvo itin smagu su vaikais aptarti realaus ir kompiuterinio pasaulių sąsają, ateities technologijų galimybes bei priklausomybę nuo virtualaus gyvenimo – gyvenimo internetinėje erdvėje.
Į centrą grįžome viešuoju transportu. Persirengėme į patogesnę (sportinę) aprangą, pasiklojome „guolius“, pasidarėme užkandžiams sumuštinukų, pavakarieniavome. Pirmoji nakvynės stotelė – filmas „Atskalūno laiškai“. Tai jaudinanti istorija apie vienus paauglio gyvenimo metus, apie tai, kaip sunku augti ir suaugti net, regis, draugiškoje šeimoje ir turint gerų draugų. Filmo veikėjas, šešiolikmetis Čarlis, bando suvokti, kaip galima vienu metu būti ir laimingam, ir liūdnam. Bėda, kad jis nori ir gyventi savo gyvenimą, ir nuo jo pabėgti. Buvo smagu, jog vaikai atpažino žinomus aktorius, kartu su filmo herojais tiek nuliūsdavo, tiek nusišypsodavo. Matėsi, jog tai filmas, kuris vertė susimąstyti, o ne tuščiai išvaistyti laiką.
Po filmo užsimetę šiltesnius rūbus patraukėme į kiemą: „Laukas – iššūkis“. Dar pieš nakvynę darbuotoja Giedrė bei praktikantė Laurita suplanavo „lobio medžioklę“, suplanavo tris stoteles, kuriose vaikai rado nuorodas į sekančias vietas, paslėpė lobį – didelę dėžę su saldumynais. Vaikai išsitraukė lapelius su komandų numeriais, išsiskyrė į dvi komandas, ir vydamiesi vienas kitą ieškojo paslėptojo lobio. Viskas prasidėjo nuo nuorodų, užklijuotų ant palangių. Visos nuorodos nebuvo tiesioginės, pvz.: pirmame voke, užklijuotame ant palangės, buvo nuoroda, kur galima rasti kitą voką, ji skambėjo taip – „kita nuoroda paslėpta po tuo kas nei auga, nei sensta, stovi nejudėdami bei ant jų kartais sėdime (akmenys)“. Buvo smagu matyti kaip tamsoje vaikai, tyliai stengdamiesi neprižadinti kaimynu, stengiasi sukomunikuoti ir veikti kuo greičiau išvien aplenkdami kitą komandą.
Šiek tiek pasportavę grįžome į vidų, užkandome. Sužaidėme keletą interaktyvių žaidimų bei pažiūrėjome (kaip pridera penktadieniui 13-ąjai) lengvą siaubo komediją.
Nesijausdami dar visai mieguisti nutarėme lauke, tyliai, netrukdant kaimynams, sužaisti gaudynių / slėpynių žaidimą „Tuku tuku“.
Grįžę į centrą šiek tiek nusnaudėme, papusryčiavome, susitvarkėme nakvynės vietas. Svarbiausia tai, kad po kiekvienos veiklos įsivertiname kaip mums sekėsi laikytis susitarimų, kaip jaučiamės, kaip įvertintume savo elgesį, ką ateinantį kartą reikėtų keisti / tobulinti. Tai itin svarbu skatinant vaikus stebėti save, savo elgesį bei suprasti savo klaidas, pasidžiaugti pasiekimais.
Kad ir pavargę, tačiau vaikai jautėsi puikiai. Dabar eilėje laukia „nakvynė centre su mažesniaisiais“. Tai puikus būdas ugdyti vaikų planavimo bei savęs įvertinimo, pasitikėjimo savimi įgūdžius."
2018-04-14